M. Vainorius: „Labai noriu parašyti knygos tęsinį, nes į pirmąją tikriausiai tilpo tik apie trečdalis surinktos informacijos“

Nauja nominacija „Klaipėdos knyga 2023“ konkurse, o jos laimėtoja tampa debiutinė knyga. Gražus sutapimas, kuriuo labai džiaugiasi knygos „Pasaulio pabaiga ir kiti tarpukario Klaipėdos nutikimai“ autorius, žurnalistas Martynas Vainorius. Kaip pats autorius teigia, dėjo daug vilčių į „Klaipėdietiška knyga“ nominaciją, nes jo visa knyga „alsuoja“ Klaipėda.

Jau praėjo šiek tiek laiko, po konkurso „Klaipėdos knyga 2023“ ir nominacijos „Klaipėdietiška knyga“ laimėjimo. Kaip jaučiatės tapęs naujos nominacijos nugalėtoju? Ar tikėjotės šio laimėjimo?

Iš tiesų be galo smagu, kad pavyko laimėti nominaciją, kuri buvo įsteigta pirmą kartą. Smagu ir dėl to, kad tai kompetentingos komisijos sprendimas, ir dėl to, kad toks įvertinimas buvo skirtas mano pirmajai knygai. Meluočiau, kad nenorėjau laimėti konkurse – kam tada iš viso dalyvauti? Nors, kiek žinau, net ir bičiuliai iš užsienio organizavosi balsuoti populiariausios knygos nominacijoje, bet tokio laimėjimo vargiai tikėjausi. Dėjau daugiau vilčių į „Klaipėdietiškos knygos“ nominaciją, nes manoji knyga iš tiesų „alsuoja“ vien Klaipėda.

Komisija atsižvelgdama į Jūsų knygos „Pasaulio pabaiga ir kiti tarpukario Klaipėdos nutikimai“ turinį nusprendė, kad ji turi laimėti Klaipėdietiškos knygos titulą. Kaip manote, kas labiausiai sužavėjo komisiją?

Norėtųsi tikėti, kad ji, kaip ir mano bičiulis Linas Poška, parašęs anotaciją galiniam knygos viršeliui, pajautė, kad aš rašiau su didele meile savo gimtajam miestui ir jo gatves mynusiems anų laikų klaipėdiečiams.

Taip pat, komisija teigė, kad ši knyga galėtų būti naudojama mokyklose, universitetuose, o bakalaurą ar magistrą rašantys studentai be jokių problemų galėtų cituoti ir remtis Jūsų knyga. Ką apie tai manote Jūs?

Istorikams spauda yra vienas iš šaltinių atliekant savo tyrinėjimus. Ši knyga nėra mokslinis veikalas, tad tai mane išlaisvino nuo konkrečių nuorodų, kurios yra būtinos tokio pobūdžio knygoms, bet daugeliu atveju aprašomuose įvykiuose yra minimos konkrečios datos, tad norint surasti pilną publikaciją jau turėtų būti lengviau. Jei kam nors mano knyga pravers tokiu tikslu – tikrai būsiu labai laimingas.   

Grįžkime į šios knygos kūrimo pradžią. Kaip kilo idėja parašyti debiutinę savo knygą? Esate labai užimtas žmogus, kaip ryžotės imtis dar vieno labai rimto darbo? Kiek laiko truko kūrybos procesas:  nuo idėjos iki išleistos knygos?

Knygos užuomazga galima laikyti 2020-aisiais internetinio dienraščio „Atvira Klaipėda“ pradėtą vykdyti kultūrinį Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remtą projektą, kurio idėja buvo parengti publikacijas pagal tarpukario spaudą, kurios leistų skaitytojams pažinti ano meto Klaipėdos ir jos krašto kasdienybę. Įgyvendinant jį pastebėjau, kad yra metų, kurių „nepadengė“ lietuviškais rašmenimis leista vietinė spauda, tad taip kilo idėja dar vienam projektui, kurio metu jau rengiau straipsnius pagal Kaune leisto „Lietuvos aido“ publikacijas. Pamačiau, kad pavyksta rasti gana nemažai įdomios ir niekur plačiau neviešintos informacijos. O kaip rašau knygos įžangoje, interneto turinio ateitis man atrodo mažiau patikima nei spausdintos knygos, tad ėmiau tyliai svajoti apie knygą, kaip apie galimybę kažkaip išsaugoti savo darbą, nes iki šiol niekas to nebuvo daręs.

Iš tiesų mano darbas „Atviroje Klaipėdoje“ atima pernelyg daug laiko, tad knyga gimė tik dėl to, kad parašiau paraišką Klaipėdos miesto savivaldybės kultūrinei stipendijai gauti. Sulaukęs teigiamo atsakymo mobilizavausi šiam dešimt mėnesių trukusiam darbui – papildomos informacijos paieškoms, jos struktūravimui, „lipdymui“ į galutinį tekstą, istorinių iliustracijų paieškai.

Tad mano atveju tikriausiai neįmanoma pasakyti, kiek viskas truko, kol gimė ši knyga. 

Kodėl pasirinkote apžvelgti 1923-1939 metų laikotarpį ir būtent Klaipėdos gyvenimą?

Mane labai domina mano gimtojo miesto istorija, kuri iš tiesų yra tikrai išskirtinė, retas kuris miestas gali tokia pasigirti. Kartu man pačiam be galo įdomu bent iš laiko perspektyvos pajusti, kaip anais laikais gyveno žmonės, kokia buvo jų kasdienybė. O būtent ją tiek tada, tiek dabar aprašo žurnalistai.

Tarpukaris yra pirmasis lietuviškasis miesto laikotarpis, kurio dalimi tapo lietuviška, lotyniško raidyno spauda. Deja, vokiečių kalbos nemoku, o ir į lietuvišką gotiškų rašmenų spaudą gilintis būtų gana sunku, tad pradėjau nuo to, kas man pačiam įkandama.   

Kokią pagrindinę žinutę norite ištransliuoti savo knygoje?

Žmonės nesikeičia. Kad ir kokios technologijos atsirastų. Ano meto klaipėdiečiai turėjo tokius pačius polinkius ir aistras, išgyveno tokias pat emocijas kaip ir mes dabar, jie buvo iš tokio paties kūno ir kraujo.

Kai paėmėte išleistą knygą į savo rankas, koks tai buvo jausmas?

Iš tiesų pirmiausia pajaučiau, kad viršelis labai malonus liesti. Nežinau, koks čia tas spaustuvės sprendimas, bet jis patiko daugeliui  paėmusiam knygą į rankas. Malonu jau buvo sklaidyti bei skaityti knygos variantą, atspausdintą ant A4 formato lapų galutiniam tikrinimui prieš siunčiant į spaustuvę, tai ką jau bekalbėti apie tai, kai paėmiau pirmąją į rankas...  

Ar susidūrėte su kažkokiais sunkumais rašant, leidžiant knygą?  Ar yra kažkas, kas joje iki pat šiol Jums kliūva, nepatinka? Ar kaip tik, viskas pavyko taip kaip įsivaizdavote?

Viskas vyko gana sklandžiai, norėjau tik, kad knygos iš spaustuvės simboliškai parvažiuotų dar 2023-aisiais, bet jos kelias dienas pavėlavo. Visgi parvyko iki sausio 15-osios, tad Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šimtmetis dar nebuvo pasibaigęs.

Kad ir kaip atidžiai žiūrėjome, vis tiek liko keletas klaidų. Na, bet klaidų tokia jau paskirtis - būti. Taip pat galvoju, kad kai kurias nuotraukas reikėjo daryti didesnes. Jau kiek vėliau pamačiau istorinių nuotraukų, apie kurias nežinojau ir kurios tikrai būtų papuošusios knygą, suteikusios dar daugiau vizualinės informacijos apie tai, ką rašiau. 

Sulaukėte labai didelio susidomėjimo, labai greitai knyga buvo išpirkta. Kaip manote, kas lėmė tokį knygos susidomėjimą?

Tas susidomėjimas sąlyginis, nes pirmasis tiražas, leistas iš asmeninių lėšų, buvo simbolinis – 100 egzempliorių, iš kurių daugiau nei dešimt atidaviau už suteiktas istorines nuotraukas ar kaip privalomus bibliotekai. Visgi labai nustebau, kad ir likusių taip greit neliko, tad pasiryžau išleisti antrą panašaus dydžio tiražą. Noriu tikėti, kad bičiuliai po knygą įsigijo labiau ne todėl, kad būtent aš ją parašiau, o dėl to, kad domisi Klaipėdos istorija. Kadangi taip elgėsi ir nepažįstami žmonės, bandau daryti prielaidą, kad mūsų miesto istorija yra įdomi ir mane džiugina žmonių noras ją pažinti. 

Esate žurnalistas, ar lengva šią profesiją derinti su rašytojo darbu?

Nelaikau savęs rašytoju. Tai, ką sudėjau į knygą yra tokia „pop-istorija“ arba istorinė žurnalistika. Tai lyg mano tiesioginio darbo tęsinys, nes iš tiesų labiausiai mėgstu rašyti straipsnius apie mūsų miesto istoriją. Tiesiog, kaip jau minėjau, vien tokiam rašymui atsidėti buvo sunku dėl laiko stokos, kurią sukuria mano tiesioginis darbas. 

Po sėkmingo debiuto yra minčių pradėti rašyti naują knygą? O gal jau pradėjote? Jei taip ir jei ne paslaptis, apie ką norėtumėte parašyti kitą knygą?

Labai noriu parašyti knygos tęsinį, nes į pirmąją tikriausiai tilpo tik apie trečdalis surinktos informacijos. Liko neaprašytas to meto miesto ūkis, transportas, verslas ir uosto raida, politika, nacistų veikla, taip pat įdomūs faktai iš kitų Klaipėdos krašto vietovių. Deja, kol kas prisėsti prie to negaliu... Rašysiu ir vėl paraišką stipendijai. Galbūt vertintojai ir miesto valdžia nuspręs, kad tai prasminga veikla. Tada jau įsipareigojimas parašyti knygą būtų įtvirtintas sutartimi ir niekur nebegalėčiau dingti.

Kaip manote, ar šis I. Kanto viešosios bibliotekos organizuojamas konkursas yra reikalingas ir svarbus? Kodėl taip/ne?

Manau, kad tai yra tikrai gera iniciatyva, suburianti vietos rašytojų, leidėjų bendruomenes, suteikianti galimybę pristatyti savo kūrinius miestiečiams, sulaukti įvertinimo. Mano akimis, gerai yra ir tai, kad šiame konkurse žodį taria ir profesionalai, ir balsuoti gali eiliniai skaitytojai.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti savo skaitytojams?

Esu dėkingas, kad šios knygos dėka galiu pajusti bendrystę su žmonėmis, kurie irgi domisi unikalia mūsų miesto istorija bei myli jį. 

Emilija Strelkauskytė

Nuotraukos – Roberta Kavaliauskaitė