Vilkolakė

Vilkolakė: [eilėraščiai] / Jūratė Sučylaitė. – Vilnius: Slinktys, 2025 ([Vilnius]: Petro ofsetas). – 205, [6] p.

Jūratės Sučylaitės poezijos knyga „Vilkolakė“ sudaryta iš naujų, į ankstesnius leidinius nepatekusių eilėraščių, kuriuose autorė nuosekliai plėtoja egzistencinių priešpriešų – gyvenimo ir mirties, prievartos ir laisvės, abejingumo ir pareigos, vegetavimo ir kūrybos – tematinį lauką. Šios antinomijos analizuojamos istorinių traumų, ankstesnių kartų gyvenimo atminties ir gyvybingos, nuolat kintančios gamtos fone. Gyvybė ir gyvastingumas Sučylaitės poetikoje įgyja universalią vertę, įpareigojančią lyrinę subjektę išsilaisvinti iš skaudžios patirties, augti ir tęsti nenugalimos gyvybės liniją: „Prisuku zuikio būgną, laikrodį, / savo valią atželti, šaknytis“ (Zuikis muša būgną, p. 39).

Rinkinyje ryškiai funkcionuoja etninės kultūros ženklai, kurie įtvirtina Sučylaitės kūrybą lietuviško poetinio žodžio tradicijoje. Etniniai motyvai pasireiškia per tradicinius kultūros simbolius, gyvybės ciklo ir gamtos gyvastingumo semantiką, mito ir pasakos transformacijas. Autorė naudoja tradicinius gryčios, medžio, paukščio, žemės  vaizdinius,  neatsiejamus nuo baltiškosios pasaulėjautos. Širdyje nešiojama gryčia tampa vidinės tvirtybės ir kultūrinės atminties metafora: „kalba senoliai / dirvos, / medžio, žmogaus ir paukščio žodžiais“ (Rytą 2, p. 52). Baltų kultūrai būdingas gyvybės cikliškumas Sučylaitės tekstuose įgauna egzistencinę ir etinę prasmę: gamta tampa ne tik fonu, bet ir moraline orientacija, padedančia subjektei atsinaujinti ir išlikti.

Autorė kūrybiškai perkuria tradicinius mitinius ir pasakų elementus, suteikdama jiems šiuolaikinį, egzistencinį krūvį. Metamorfozės, įvairios transformacijos ir sapnai tampa būdu reflektuoti traumą ir atsinaujinimą: „Langinėse skyles / meleta iškapojo, / taip į akis įėjo šviesa“ (Meleta iškapojo, p. 55). „Ne apie mane / Pelenės pasaka, / aš - antelė, išskridusi iš žarijų duobės.“ (Laisvė sugrįžo, p. 68). „Iš žaizdos pakilę juodvarniai / parskrido, stojasi jaunikaičiai. // Mano eilėraštis grįžta -/ juodvarnių sesuo Elenytė“ (Zuikis muša būgną 2, p,40).

Istorinė patirtis Sučylaitės poezijoje iškyla kaip daugiasluoksnis, individualų ir kolektyvinį lygmenis jungiantis naratyvas. Rinkinyje gausu liudijimų, susijusių su XX a. Lietuvos traumomis – okupacijomis, getais, gulagais, pokariu. Lyrinė subjektė dažnai kalba iš paveldėtos traumos perspektyvos, tarsi perimanti ankstesnių kartų skausmą: „mamos kalinės ilgesį skaičiau / prieš savo gimimą“ (Okupacijos ir laisvės kovų muziejus. Šaudymo kamera, p. 54). „Ant mano krikšto marškinėlių / kaip drugeliai ilsisi žodžiai / iš getų, gulagų, rūsių“ (Be pavadinimo, p. 67).

Sučylaitė dažnai remiasi konkrečiomis vietomis ar daiktais, kurie tampa istorijos nešėjais. Tai sustiprina dokumentinį, liudijimo pobūdį: „Mes neardėme tėvo kapo. Nevežėme palaikų per miestą / į kitas kapines“ (Lelijos akis, p. 27).

Autorė suvokia kūrybą kaip būdą sugrąžinti nutrintas prasmes ir ištrintus gyvenimus į kultūrinį lauką: „Esu tiktai balsas / sugrįžtantiems takeliais / iš nutrintų raidžių ir kryželių“ (Esu tiktai balsas, p. 138). „Užmarštį plaunu / nuo takų, gyvenimų, knygų“ (Rytas su senelio žodžiu 2, p. 140).

Kaip pažymi Janina Riškutė knygos anotacijoje, Sučylaitės poezijoje egzistencinės antinomijos narstomos pasitelkiant metamorfozių, sapnų ir vaizdinių poetiką. Tradiciniai simboliai ir pasakų struktūros transformuojami taip, kad atskleistų vidinę kovą tarp traumos ir gyvybingumo, praradimo ir atsinaujinimo.

Vilkolakė yra brandus Jūratės Sučylaitės kūrybos etapas, kuriame etniniai motyvai (baltų pasaulėjauta, tradiciniai simboliai, gamtos gyvybingumas) organiškai susipina su istorinės traumos refleksija. Šių dviejų sluoksnių sąveika leidžia autorei kurti daugiasluoksnę, kultūriškai įsišaknijusią ir egzistenciškai jautrią poetiką, kurioje gyvybė ir kūryba tampa atsaku į praeities skausmą ir užmarštį.

Leidinio pristatymas susitinkant su autoriais ir/ar leidėjais
2026 m. kovo 25 d., trečiadienį, 17.30 val.
Meno skyriuje (J. Janonio g. 9)
Leidyklos „Slinktys“ knygų: „Dirgsnių dinamitas (Salys Šemerys); „Žiūrėjimas į jonvabalį“ (Nijolė Marytė Šerniūtė); „Julijonas Vilkas: romanas“ (Nijolė Marytė Šerniūtė); „Vilkolakė“ (Jūratė Sučylaitė) pristatymas. Skaityti daugau...
 Renginio akimirkos