Martynas Purvinas – Valstybinės Jono Basanavičiaus ir kitų premijų laureatas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas. Nuo 1972 m. tiria senuosius Lietuvos kaimus, o nuo 1980 m. ir Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Dėl domėjimosi Lietuvos istorija 1987 m. buvo pašalintas iš aukštosios mokyklos kaip „nesovietinis dėstytojas“. Nuo 1994 m. Vokietijos archyvuose ir kitur rinko Lietuvoje nežinotą istorinę medžiagą apie lietuvininkų kraštą bei kt. Nuo 1997 m. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ 1–111 tomų rengėjas. Apėjo ir apvažiavo daug vietovių Mažojoje Lietuvoje ir kituose lietuviškuose regionuose, senojo paveldo liekanas užfiksuodamas apie 80 tūkst. nuotraukų. Parengė lietuviškosios kaimotyros mokslinius pagrindus. Paskelbė apie 3000 mokslinių, enciklopedinių ir publicistinių straipsnių.

Mokslo monografijos: „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida. I“ (Kaunas: Technologija, 2011), „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. I“ (Kaunas: Technologija, 2013), „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ (su Marija Purviniene) (Kaunas: Technologija, I knyga 2010 m., II knyga 2014 m.). Kolektyvinių monografijų apie Viešvilę, Endriejavą, Žagarę, Daujėnus, Vaiguvą ir kt. bendraautoris. Žinyne „Lietuvos dvarų sodybų atlasas II: Pagėgių savivaldybė“ (sud. Rasa Butvilaitė, Martynas Purvinas. Marius Iršėnas; Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014) apibūdino 128 vietovės dvarus, kurių dauguma buvo pamiršti. Knygoje „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ (Trakai, Voruta, 2011) aprašyti 39 senieji kaimai buvusiame Klaipėdos krašte. Knygos: „Būdingi tradicinės architektūros pavyzdžiai Nemuno deltos regioniniame parke“ (Kaunas: Lututė, 1999), „Minija ir Karklė. Pamario paveldo kaimai ir jų aplinka“ (monografija su R. Povilansku ir A. Urbiu) (Klaipėda, Leiden, 2002), „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“ (Vilnius: Etninės kultūros globos tarybos sekretoriatas, 2008).

Nuo 2015 m. leidžia unikalių žinynų ciklą „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“, kuriuose sistemingai apibūdinama pakrančių gyvenviečių istorija per 500 metų, primenamos išnykusios vietovės, ten gyvenę lietuvininkai. Pirmojoje knygoje (Trakai: Voruta, 2015) aprašyti 24 pakrančių kaimai bei dvarai nuo Smalininkų iki Rambyno, taip pat garsusis Ragainės miestas, antrojoje (Trakai: Voruta, 2017) – 60 gyvenviečių ir žymusis Tilžės miestas (vadintas lietuvininkų sostine). Šioje, trečiojoje knygoje, aprašoma dabartinė Šilutės rajono teritorija – Nemuno atšakų ir Kuršmarių pakrantės, Karaliaučiaus krašto ruožas Rusnės ir Skirvytės upių pakrantėse. Apibūdinamos dabar tebegyvuojančios gyvenvietės: Rusnė, Ventė, Kintai ir kitos, dešimtys jau išnykusių kaimų. Remiantis Vokietijos archyvų duomenimis, daug žinių apie tas vietoves Lietuvoje skelbiama pirmą kartą.

Nuo 1970 m. M. Purvinas Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštuose padarė apie 60 tūkst. nuotraukų, jose fiksuodamas daug nykstančių Mažosios Lietuvos paveldo objektų (daug jų šiandien nebėra). Kai kurios iš tų nuotraukų skelbiamos šioje knygoje.