Ištrauka iš Liudviko Rėzos elegijos

• Dalintis

Jis mokino mus – mirtinguosius – dorybės skaisčios
Ir gebėjo aprėpti proto aukštąsias erdves,
Skverbės į sielos gelmes neištirtas
Ir riboženklio amžiną vietą nustatė,

Skiriančią kraštą vaizduotės nuo krašto tiesos,
Atverdamas paslaptį: kad laikas ir erdvė
Regimybė, kad Visata ir Dievas
Tik suvokiančiam matas ir dėsnis.

Vandenynu veda laivą jūreivis narsus,
Kur buriuotojo vimpelas nesiplaikstė dar niekada,
Kad patirtų toliausios salos pakrantėj
Apie antrąją būtį žinią.

Nei jokio takelio. – Ant paskutinės uolos
Kilniausi žodžiai: „Dievas ir nemirtingumas.
Nesiskverbk giliau, o žmogau, ir tikėki
Dorybe, siek gėrio aukščiausio.“

Vėl grįžęs pas nekantraujančią liaudį mokins
Kilniausiais žodžiais: „Dievas ir nemirtingumas.
Neklausk, o žmogau, kas anapus.
Tikėki Dorybe, dirbk dėl gėrio aukščiausio.“

Išmušė nūn valanda; darbai užbaigti.
Narsią jis ranką tiesia mirties angelams,
Apkabina lyg seniai nematytus
Draugus pasiuntinius ramybės.

Er lehrte – rein’re Tugend den Sterblichen
Und maass das hohe Feld des Verstandes aus,
Drang in der Seele unerforschte
Tiefen und setzte den ew’gen Grenzstein,

Der Land der Wahrheit scheidet von Träume Land,
Das Denkgeheimniss öffnend: dass Raum und Zeit
Nur Anschaun sei, dass Gott und Weltall
Maass und Gesetz durch’s Ich nur werde.

Ein kühner Schiffer fährt er den Ozean,
Wo nie des Seglers spähender Wimpel flog,
Zu forschen an des fernsten Eiland’s
Küst’ ob der Kund des zweiten Daseins.

Kein Fusssteig leitet. – Ein letzter Felsen zeigt
Die hohen Worte: „Gott und Uns [t]erblichkeit.
„Nicht weiter dring’ o Mensch und glaube,
„Ringe durch Tugend zum höchsten Gute.“

Da kehret er zum harrenden Volke, lehrt
Die hohen Worte: „Gott und Unsterblichkeit.
„Nicht frag’ o Mensch, was jenseits? Glaube,
„Wirke durch Tugend zum höchsten Gute!“

Nun ist vollbracht sein Tagwerk; die Stunde schlägt.
Er reicht dem Todes-Engel die muth’ge Hand,
Wie Freund den Freund umarmet nach der
Trennung, so grüsst er den Friedensboten.

Ištrauka iš Liudviko Rėzos (1776-1840) elegijos, skirtos I. Kantui