Karolinos Borovinskich darbų paroda „Vandenų atmintis“

2026 gegužės 4–31 d. Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje (Kauno g. 49) eksponuojama Karolinos Borovinskich darbų paroda „Vandenų atmintis“.

 

Susitikimas su menininke vyks gegužės 14 d., 17.00 val. bibliotekoje, Kauno g. 49. 

 

„Vandenų atmintis“ – tai paroda apie laiką, tylą ir jausmus, kurie lieka mumyse lyg vandens paviršiuje išnykstančios, bet nepamirštamos bangos. Mėlynų atspalvių paveiksluose atsiveria vidiniai peizažai – tarp dangaus ir gelmės, tarp ramybės ir nerimo, tarp prisiminimo ir dabarties.

Kiekvienas darbas kviečia sustoti ir įsiklausyti į tai, kas dažnai lieka nepasakyta. Vanduo čia tampa ne tik gamtos motyvu, bet ir atminties simboliu – sugeriančiu patirtis, jausmus, laiką. Mėlyna spalva jungia visus kūrinius į vientisą pasakojimą apie trapumą, ilgesį, šviesą ir vidinę tylą.

„Vandenų atmintis“ kviečia žiūrovą ne tik stebėti, bet ir pajusti – prisiminti savas gelmes, savus horizontus, savą vidinį krantą.

 

 

Karolina Borovinskich – menininkė, gimusi 1986 m. Klaipėdoje. Nuo vaikystės ją traukė įvairios meno formos: rankdarbiai, dailė, fotografija. Ankstyvaisiais kūrybiniais metais ją įkvėpė tokie menininkai kaip Paul Gauguin, Henri Matisse, Birutė Žilytė ir Salvador Dalí. Vėliau didelį poveikį jos kūrybai padarė Zdzisław Beksiński, Francis Bacon bei kultinis serialas „Twin Peaks“. Svarbią vietą jos kūryboje užima ir muzika – įkvėpimo ji semiasi iš etninės, folk muzikos, IDM žanro, taip pat iš kasdienių įvykių, žmonių ar gamtos.

Nuo 2019 metų Karolina aktyviau pasuko į tapybą, mokėsi dailės studijoje „Guboja“, vadovaujamoje menininkės Reginos Donbrauskaitės-Plotnikovos. Tapyboje ją labiausiai traukia abstrakcija, leidžianti intuityviai išreikšti vidines būsenas, nuotaikas ir emocijas. Priklausomai nuo įkvėpimo, ji kuria tiek natūraliais, tiek ryškiais neoniniais tonais. Drobėse dažniausiai naudoja akrilinius dažus – tiek tankius, tiek liejamus (fluid), taip pat įvairias priemones ir įrankius faktūrai kurti. Kartais taiko mišrią techniką, ieškodama naujų raiškos galimybių.

Menininkei svarbu, kad žiūrovas susidurtų ne su konkrečiu vaizdu, bet su pojūčiu – kad kiekvienas galėtų pajusti, ką atneša spalvų, formų ir tekstūrų dermė. Ji tiki, kad menas yra emocijų kalba, kurią kiekvienas interpretuoja savaip.

Šiuo metu Karolina toliau tobulina savo techniką ir meninę kalbą, kaupia darbų kolekciją bei siekia aktyviai dalyvauti meno parodose ir projektuose tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu.

 

 

Karolina Borovinskich (g. 1986, Klaipėda) – lietuvių tapytoja, kurios kūryba vystosi intuityvios abstrakcijos kryptimi, tyrinėjant spalvos, tekstūros ir emocijos santykį. Menininkės darbuose svarbiausia ne iš anksto suplanuota kompozicija, o vidinis pojūtis, spontaniškas sprendimas ir kūrybinis procesas, leidžiantis tapybai vystytis natūraliai. Ji siekia perteikti nuotaikas, būsenas ir vidines patirtis per spalvinius kontrastus, sluoksniavimą ir paviršiaus reljefiškumą, todėl jos kūriniai dažnai balansuoja tarp energingo judesio ir ramios harmonijos.

Pagrindinė Karolinos naudojama technika – akrilas ant drobės. Ji derina tiek skystą, liejamą akrilą, tiek tirštus, tekstūrinius dažų sluoksnius. Toks skirtingų konsistencijų dialogas leidžia sukurti dinamišką paviršių, kuriame spontaniškas dažų tekėjimas susitinka su sąmoningai formuojamomis struktūromis. Skysti dažai suteikia kūriniams lengvumo, judėjimo ir netikėtumo, o storesni potėpiai padeda išryškinti formas, suteikia gylio ir vizualinio svorio. Menininkė dažnai naudoja įvairius įrankius tekstūrai kurti – mentele, teptukus, liejimo metodus ir netradicines priemones, leidžiančias paviršiui tapti gyvu ir daugiasluoksniu.

Spalva Karolinos kūryboje užima ypatingą vietą. Ji gali rinktis tiek natūralius, žemiškus tonus, tiek ryškius, neoninius atspalvius – viskas priklauso nuo emocinės būsenos ir įkvėpimo momento. Kontrastingi fonai dažnai naudojami siekiant sustiprinti pagrindinių formų intensyvumą, išryškinti jų energiją ir sukurti vizualinę įtampą. Spalvų santykiai tampa savotiška emocine kalba, kuria menininkė komunikuoja su žiūrovu be konkrečių figūrinių motyvų.