Paskutionioji proto revoliucija

Immanuelio Kanto (1724–1804) sukeltoji mąstymo revoliucija buvo nutaikyta į klasikinio filosofavimo pagrindus. Tačiau paaiškėjo, kad Kantas daro abejotiną bet kokią filosofijos sąsają su žmogaus tikrove. Pažadėtas, bet nesuręstas naujosios metafizikos rūmas šiandien atrodo tokia pat iliuzija kaip ir daugelio kitų revoliucijų pažadai.

Studiją apie Kanto praktinę filosofiją veda viena pagrindinė idėja ar klausimas: jo pirminės filosofinės idėjos pamatinis prieštaringumas. Šio klausimo pobūdį geriausiai atskleidžia idėjų raidos, jų kelių ir klystkelių tyrimas.

Standartiškai Kantas vaizduojamas, kaip filosofas, pagrindęs bei pateikęs metafizinę filosofijos sistemą, kurią apibrėžė savo „Grynojo proto kritikoje” bei planingai vykdė visą gyvenimą. Toks Kantas yra panašus į filosofinį konstruktorių, sumontavusį proto pamatus ir pastačiusį ilgai galintį stovėti minties namą. Tačiau čia nekeliamas klausimas apie dirvą, kurioje buvo padėtas šis pamatas.

Šioje knygoje „Paskutinioji proto revoliucija: Kanto praktinės filosofijos studija” Kantą mėginama perskaityti kitaip – ne kaip utopinio projekto autorių, bet kaip praktinį mąstytoją, apžavėtą savo paties idėjų perversmingumo. Išryškinti Kanto praktinės filosofijos praktiškumą – vienas patraukliausių iššūkių šiandieniam Karaliaučiaus filosofo interpretatoriui.

Užsakyti / rezervuoti bibliotekoje esančius leidinius:

Paskutinioji proto revoliucija : Kanto praktinės filosofijos studija / Nerija Putinaitė; Kultūros, fislosofijos ir meno institutas, 2004. Užsakyti / rezervuoti leidinį.

Atgal į parodą