Tautodailė

Tautodailininkai - Pamario krašto meistrai

Parašė Algis Kuklys   

Turtinga talentais Žemaitijos žemė, gausu jų ir pamario krašte. Todėl net nekyla mintis, kad gali nutrūkti gyvybinga lietuvių liaudies meno tradicija, pasiekusi mus iš amžių glūdumos. Žinoma, menotyrininkai, kurie domisi šiuolaikine tautodaile, gal nebūtų dideli optimistai ir abejotų dėl šių dienų tautodailės meninio lygio, nes amatininkystė ne visada sutaria su meniškumu dėl įvairių priežasčių. Manau, kad laikas bus objektyviausias teisėjas. Tačiau ir dabar nekelia abejonių kai kurių patyrusių medžio drožėjų kūryba. Turiu omenyje Adolfo Valuckio, Aniceto bei Raimundo Puškorių, Petro Balsio įvairias skulptūras, koplytstulpius bei kryžius. Jų pėdomis seka jaunesni tautodailininkai – Algirdas Ridikas ir Egidijus Joneckis.
    
Įdomu, kad mūsų krašte yra net tautodailininkų šeimų, t.y., kai vyras ir žmona kartu arba atskirai užsiima keramika (Janina ir Jonas Vilimai, Rita ir Egidijus Vilimai, Laima ir Remigijus Juciai), kuria įvairius metalo (Irena ir Dainius Šarkai) arba gintaro dirbinius (Jadvyga ir Mindaugas Bareikos). Tokių kūrybinių „susivienijimų“ yra ir daugiau, ir tuom reikėtų stebėtis. Juk dabar ne vienas tautodailininkas pradeda kūrybinį kelią baigęs specialiojo vidurinio išsilavinimo meno mokyklas Telšiuose arba Kaune, o jų kūryba nenusileidžia vadinamiems „profesionalams“.
    
Šiuolaikiniai tautodailininkai – tai ne prieškario Lietuvos dievdirbiai ir amatininkai, o išsilavinę, gerai įvaldę įvairiausias technikas meistrai. Ypač malonus tas faktas, jog tarp jų atsiranda tokių, kurie savo kūryboje akcentuoja ryškią regioninę priklausomybę. Jų nesupainiosi su kitais tautodailininkais. Tai marinistas Valdas Ančeris, Kostas Pensis, drožinėjantis kurėnus (laivus). Prie jų galėtume priskirti ir gintaro meistrus, nes pamario kraštas neįsivaizduojamas be gintaro.
    
Vaizdžiai tariant, mūsų tautodailininkai kuria naują liaudies meną, formuoja jo ateitį, bet labai linkėtume, kad jie atsispirtų masinės kultūros vilionėms, kad būtų ištikimi savo meninei individualybei, lietuvių liaudies meno tradicijoms.
    
Jokia mugė ir jokia šventė neapsieina be tautinių juostų. Jos yra iš visų lietuvių liaudies audinių seniausios. Labiausiai paplitusios yra margaspalvės liaudies juostos, kurias audė ne tik moterys, bet ir kai kurie vyrai.
    
Su tautinėmis juostomis yra susiję daug senųjų papročių. Įdomu, kad vytinių juostų audimo miniatiūriniai įrankiai rasti Kretingos Jazdų kapinyne ( XI-XII a.).
    
Lietuviškų juostų ornamentas yra vienas iš archaiškiausių. Jis dažniausiai sudarytas iš geometrinių formų ir artimas metalo dirbiniams. Juostos buvo audžiamos visada, jos audžiamos ir dabar, dovanojamos įvairiomis ypatingomis progomis.
    
Kiekvienas Lietuvos regionas turėjo savitą juostų ornamentiką. Tipiškos XIX a. pab. - XX a. prad. klaipėdiečių juostos išaustos iš medvilninių (dugno) ir fabrikinių vilnonių skaisgijos (rašto) siūlų. Ankstesnėms juostoms dažniau naudota naminė lino bei vilnos žaliava. Yra žinių, kad XVIIIa. pab. – XIXa. prad. puošnios arba dovanoms skirtos juostos kartais būdavo audžiamos iš aukso ir sidabro spalvos metalizuotų siūlų. (Plačiau apie tai skaitykite T.Jurkuvienės kn. “Lietuvių liaudies juostos, 2001 m.).
    
Žinoma, šiuo metu tautodailininkai skrupulingai nesilaiko ano meto ornamentikos pavyzdžių, todėl yra jubiliejinės juostos su užrašais, jie sugalvoja naujus spalvinius derinius, tačiau išlaiko bendrą dekoratyvinę ornamentikos kompoziciją.
    
Tuo tarpu medžio drožybos tradicijos siekia gilius amžius, ji susijusi ne tik su lietuvių tautos buitimi, bet ir su visa pagoniškąja kultūra ir nauja krikščionybės įtaka. Sakoma, kad labiausiai šias tradicijas išsaugojo Žemaitija, vėliausiai priėmusi krikščionybę.
    
Daugelis senosios liaudies meno drožybos pavyzdžių neišliko, tačiau prieškario Lietuvoje visus Lietuvos kaimus puošė kryžiai, koplytstulpiai bei koplytėlės, kurias sukūrė talentingi meistrai – dievdirbiai.
    
Turbūt simboliška, kad šitoks dievdirbys, kilęs iš Skaudalių kaimo (Kretingos raj.), Anicetas Puškorius, vėliau, 1966 metais kovo 1d., kartu su grupe savo kolegų, įkūrė Lietuvos liaudies meno draugiją ir buvo jos pirmuoju pirmininku. Jo pėdomis nuėjo sūnūs Raimundas, Linas, Januaris Puškoriai.
    
Kadangi savo laiku Kretingos rajone gyveno nemažai gabių medžio drožėjų (tai Br. Žymantas, A.Kvasas, J.ir F. Lukauskai, A.Viluckis ir kt.), tai 1972 m. rudenį Kretingoje vyko 1-oji respublikinė medžio drožėjų šventė, sulaukusi didelio visuomenės susidomėjimo.
    
Sovietmečiu buvo suformuota liaudies meno, kaip ano meto ideologijos, meninės kūrybos ir amatų sistema. Tačiau retas liaudies meistras pataikavo politinei ideologijai, jie tęsė nacionalinio meno tradicijas, dalyvavo respublikinėse bei sąjunginėse parodose, medžio drožėjų stovyklose ( Ablingos memorialas, M.K.Čiurlionio kelias ir kt.), kūrė įvairiausias skulptūras bei suvenyrus. Nenuostabu, jog tautodailininkų geriausi kūriniai saugomi Lietuvos ir užsienio šalių muziejuose.
    
Atgimimo laikotarpiu Liaudies meno draugija tapo Tautodailininkų sąjunga, vienijusi apie 3000 narių. Įdomu tai, kad 1992 m. Žemaitijoje kūrė ir gyveno 1200 tautodailininkų. Dabar – 500 tautodailininkų. Malonu, kad Žemaitijos (pamario) tautodailininkai, atstovaudami Lietuvą, aktyviai dalyvauja JAV, Europos sąjungos, Tolimųjų Rytų šalyse organizuojamose medžio drožėjų stovyklose ( seminaruose). Vienas iš tokių aktyvių tautodailininkų, medžio drožėjas bei sporto entuziastas yra Raimundas Puškorius.
    
Nors Žemaitijoje medžio drožėjų gausiausia, negalime nepaminėti ir keramikų (puodžių), kurie moka žiesti ne tik įvairiausius puodus, vazeles, servizus, bet taip pat kuria žaismingus suvenyrus – švilpynes, žvakides, taupykles bei skulptūrėles.
    
Keramikos ištakos Lietuvoje (ypač juodosios keramikos) siekia gilius amžius. Apie tai akivaizdžiai byloja archeologų radiniai.
    
Šiuo metu tautodailininkų keramikų būryje yra ne tik mėgėjų, bet ir tokių, kurie baigė Telšių ir Kauno taikomosios dailės mokyklas, turi specialų vidurinį išsilavinimą. Jų kūryboje matome aukštą meninį bei technologinį lygį.
    
Deja, kartais tenka matyti, kaip turistai viliojami “kičo” suvenyrais, tai yra nuogomis raganomis – taupyklėmis bei kitokiais žemo meninio lygio darbeliais.
    
Išskirtinę vietą pamario tautodailininkų kūryboje užima gintariniai, spalvoto metalo ir kt. medžiagų papuošalai, juvelyriniai dirbiniai.
    
Archeologai stebisi mūsų protėvių sukurtais žalvariniais, gintariniais, brangių metalų papuošalais, jų aukštu meniniu lygiu, sudėtinga atlikimo technika. (Plačiau apie tai kn. “Senovės lietuvių papuošalai”, 1958 m.).
    
Na, o šių dienų tautodailininkai daugiausia kuria įvairaus atspalvio gintarinius papuošalus ( seges, karolius ir kt.) bei spalvoto metalo smulkius dirbinius – žvakides, dėžutes, žiedus, auskarus.
    
Vertingi ir meniški šaltkalvystės kūriniai – kryžiai, dekoratyvinės tvorelės, židinių įranga bei apdaila ir t.t. (Plačiau apie tai Č.Kontrimo kn. “Lietuvos geležiniai kryžiai”).
    
Nestokojama mūsų krašte ir tautodailininkų tapytojų. Klaipėdoje plačiai žinoma Vaclovo Rimkaus kūryba, Kretingos rajone – veteranų Jurgio Račkausko akvarelės, kretingiškio (buvusio klaipėdiškio) Alfonso Sereikos peizažai bei natiurmortai. Tapytojų yra nemažai. Užtenka vien apsilankyti Klaipėdos “Marginių” salone, kuriame nuolatos eksponuojama tapyba, įvairiausi lininiai audiniai, papuošalai, medžio meniniai dirbiniai ir kt.
    
Taigi lietuvių liaudies menas nuėjo ilgą, įsimintiną kelią, o mūsų tautodailininkai, būdami išradingi, tikri auksarankiai, be darbo nesėdi. Jie ne tik kuria meninius dirbinius pardavimui, bet ir dalyvauja kūrybinėse stovyklose, parodose.
    
Tačiau klausimas “kas laukia mūsų tautodailininkų globalizacijos apsuptyje, kai į rinką patenka daugybė masinės kultūros gaminių?”- lieka labai aktualus. Ateitis parodys, kas buvo vertinga, o kas neturi išliekamosios vertės.